Terminas Mindfulness šiuo metu yra labai populiarus Vakarų pasaulyje, nors jis atėjo iš Rytų mokymų. Mindfulness verčiant į lietuvių k. reikštų „sutelktumą“, „atidumą“, „suvokimą“. Spaudoje galima rasti ir kitokių apibrėžimų: mindfulness kaip „aktyvus, stebintis protas“; kaip „kryptingas dėmesingumas“.

 

Mindfuness terapija padeda pacientui kiekvienu gyvenimo momentu būti „čia ir dabar“ nežiūrint į tai, kas tuo metu vyksta - ir tokiu būdu skatina jo fizinę bei psichinę sveikatą.

 

Mindfulness yra nevertinantis, nesiremiantis išankstine nuomone,"čia ir dabar", ir kiekvienu gyvenimo momentu vykstantis psichikoje vykstančių procesų fiksavimas ir suvokimas. Fiksuojami ir įsisąmoninami fiziniai pojūčiai, suvokimo procesai, emociniai atsakai, mintys, vaizduotės „produktai“ ir kita. Tačiau svarbu pabrėžti, kad visi šie reiškiniai fiksuojami ir įsisąmoninami be jų apmąstymo – be įvertinimo ar palyginimo. Taigi mindfulness yra tam tikras natūralaus ir esminio savo vidinio pasaulio stebėjimo ir įsisąmoninimo procesas, kurio metu fiksuojami ir įsisąmoninami tie procesai, kurie dažniausiai vyksta nesąmoningai. Tai yra savotiškas psichinis „prabudimas“. 

 

Susidūrusiam pirmą kartą su šiuo terminu žmogui gali kilti paprastas klausimas: ar mes ir taip nesutelkiame dėmesį į tai, kas vyksta mumyse ir aplinkui? Ir kas čia per „prabudimas“ – argi mes „miegame“? Pasirodo, kad taip. Mindfulness koncepcija yra pagrįsta keletu teiginių, kurie iš esmės „apverčia“ mūsų supratimą apie mūsų kasdienį funkcionavimą. Štai keletas iš jų:

 

1. Žmogus savo įprastinėje funkcionavimo būsenoje yra nesąmoningas, didesnė jo vykstančio "čia ir dabar" gyvenimo proceso dalis lieka už sąmonės ribų; kasdieniame gyvenime dauguma žmonių gyvena „autopiloto“ režime;

2. Tačiau žmogus gali nukreipti ir išlaikyti savo dėmesį ties tuo, kas vyksta tuo momentu jo psichikoje; šio sugebėjimo įmanoma išmokti reguliarios praktikos dėka;

3. Užfiksavimas ir įsisąmoninimas to, kas vyksta kiekvienu gyvenimo momentu gali praturtinti mūsų gyvenimą, išvesti mus iš „automatinių atsakų“ į gyvenimo iššūkius „režimo“ ir išmokyti reaguoti tobulesniu būdu;

4. Nevertinantis ir nuolatinis savo fizinės ir mentalinės būsenos stebėjimas leidžia adekvačiau priimti gyvenimą;

5. Tikslesnis savo mąstymo procesų ir savo „automatinių“ atsakų į vidinius ir išorinius stimulus supratimas skatina sąmoningesnių, efektyvesnių sprendimų atsiradimą; veda link didesniės savo gyvenimo kontrolės pojūčio.

  

Galutinis Mindfulness terapijos tikslas yra išmokyti žmogų sąmoningo bet kokių, kad ir buitinių, savo veiksmų suvokimo ir įsisąmoninimo. Tai yra „išmokti įjungti atvirą ir nevertinantį realybės suvokimą bet kuriuo mūsų gyvenimo momentu: kai bendraujame su šeimos nariais, tvarkome namus, apsipirkinėjame ar sportuojame. Kuomet mes neleidžiame mūsų „vidiniam monologui“ mus išblaškyti, mes išliekame pilnai atidžiais viskam, ką darome ir ką išgyvename. Galutiniame taške pats gyvenimas tampa nuolatine meditacijos praktika. Svarbiausia – nepraleisti nei minutės savo egzistavimo, nuolat jausti dabartį, tai yra tai, kas vyksta čia ir dabar“ (cit. pagal Jon Kabat-Zinn).

 

Kaip ir meditacijos atveju, Mindfulness yra tarsi savo vidinės būsenos stebėjimas „iš šalies“.

 

HRV Biofeedback būtų naudinga metodika, leidžianti savotiškai pasiruošti Mindfulness supratimui - koncentruoti dėmesį į "čia ir dabar", vengiant emociškai stimuliuojančių svarstymų apie praeitį ir ateitį.

 

Paprasčiausias Mindfulness pavyzdys būtų „dėmesingas valgymas“: kaip dažnai mes šiandieniniame gyvenime sutelkiame savo dėmesį į tai, ką valgome? Ar suvokiame, kokius pojūčius patiriame valgydami?

 

Atskira Mindfulness sritis yra ne tik savo intrapsichinių procesų stebėjimas, bet ir aplinkinės realybės stebėjimas - neužgožtas „vidinio minčių orkestro“. Tai yra ypatinga sąmonės būsena, kuomet vyksta pabrėžtinai dėmesingas, šiuo momentu žmogų supančios realybės suvokimas. Kitaip tariant, tai yra sutelktas dėmesys į tai, kas šiuo momentu vyksta aplinkui. Pradedantiems aš būtent ir rekomenduoju pradėti nuo šios terapinės dalies, o tik vėliau pereiti prie savo vidinių patyrimo stebėjimo. Taigi, Mindfulness mokymasis vyksta tokia seka: išorinės realybės suvokimas, pastebėjimas ir fiksavimas; savo vidinių pojūčių fiksavimas ir įsisąmoninimas; ir pagaliau – savo minčių ir emocinių būsenų „monitoringas“.

 

 Šiuo metu egzistuoja daugybė įvairių Mindfulness principu parengtų metodikų (pvz. MBSR – Mindfulness Based Cognitive Therapy), kurios jau tapo savotišku meditacinių technikų taikymo terapijos tikslams standartu. Vakaruose Mindfulness koncepciją, atėjusią iš budizmo, išpopuliarino Jon Kabat-Zinn. O dr. Dan Siegel „sukūrė“ labai panašią koncepciją, kurią pavadino Mindsight ir kurią čia irgi trumpai pristatysiu. Mindsight yra tam tikra sufokusuoto dėmesio rūšis, kuri leidžia pastebėti mūsų vidinių psichinių struktūrų veiklą. Tai padeda pakeisti įprastas, įsišaknijusias elgesio formas pažangesnėmis, labiau adaptuotomis. Mindsight leidžia „įvardinti ir sutramdyti“ mūsų išgyvenamas „automatines“ emocijas ir netapti jų valdomais.

 

Kaip pavyzdį dr. Siegel pateikia palyginimą dviejų būsenų: „man liūdna“ ir „aš jaučiuosi liūdnas“. Pirmu atveju kalba eina apie „automatinę“ emociją, kuri pasirodo ir „užplūsta“ žmogų tam tikroje, liūdesį sukeliančioje situacijoje. Antru atveju žmogus užfiksuoja, pastebi, kad jame kilo liūdesio emocinė reakcija, kuri, tačiau, neužvaldė jo, kadangi jis ją sąmoningai pastebėjo. Tokiu būdu žmogus „išlaikė atstumą“ nuo jame kilusio liūdesio, pastebėdamas ir įvardindamas jį.

Mindsight savybės galima išmokti, tokiu atveju mes faktiškai keičiame savo smegenų neuroninę struktūrą. Šis stulbinantis atradimas reiškia, kad mūsų dėmesys formuoja mūsų smegenų struktūrą. Neurofiziologijos mokslas pateikė įrodymų apie tai, kad toks sugebėjimas išlieka visą žmogaus gyvenimą, ne tik jo vaikystėje ar paauglystėje! (cit. pagal dr. Dan Siegel)