Šiame puslapyje kalba eina ne tik apie "klasikinį", visiems žinomą stresą (distresą), bet taip pat apie visuomenei mažiau žinomą streso rūšį - emocinį stresą. Kas tai yra, emocinis stresas? Tai yra visos mūsų neigiamos emocijos, kurios, deja,ne visuomet būna įsisąmonintos. Tai yra pyktis, susierzinimas, nerimas, baimė, liūdesys. Prie šių neigiamų emocijų pridurčiau tokias "tradicines nuodėmes“ kaip godumas ir pavydas.

 

(Ištrauka iš mano 2013 m. diplominio darbo biologinio grįžtamojo ryšio tema)

 

Stresas ir jo poveikis sveikatai

            Kokiu būdu streso reakcija gali žalingai įtakoti organizmą ir netgi sukelti jo mirtį (Selye)? Kokių ligų atsiradimą gali įtakoti streso reakcija ir koks yra tokių ligų atsiradimo mechanizmas? Minėti klausimai svarbūs vykdant žmonėms edukacinę veiklą apie streso žalą ir jo įveikos būdus.

            Kaip rašo Aleksandrov, šiuolaikiniame pasaulyje grėsmė individo gerovei dažniausiai būna simbolinė, todėl individui netenka „kovoti ar sprukti“ (Александров, p. 330). Tokiu būdu streso reakcijos produktai kaupiasi organizme ir žmogus jų neišnaudoja. To pasekoje stresas tampa ilgalaikiu, sukeldamas įvairias ligas. Autorius pabrėžia, kad iš dviejų žalingų organizmui streso charakteristikų – stiprumo ir poveikio ilgalaikiškumo – pastarasis turi ypatingai žalojantį poveikį (Александров, p. 330).

            Kaip buvo minėta skyriuje apie streso psichofiziologiją, streso reakcijos metu išsiskiria atitinkami streso hormonai. Jų išsiskyrimas „įjungia“ būtiną „kovai ar sprukimui“ fiziologinę reakciją. Trumpalaikis stresas fiziologiškai yra netgi naudingas žmogaus organizmui (Селье, p. 8). Tačiau užsitęsęs stresas reiškia tai, kad minėti svarbiausi streso hormonai – epinefrinas  (adrenalinas), norepinefrinas (noradrenalinas) ir kortizolis – toliau išlieka žmogaus organizme ir palaiko jį nuolatinės „aukščiausios“ parengties būsenoje. Žmogaus, o taip pat ir gyvūnų, organizmas nėra pritaikytas funkcionavimui nuolatinėje „parengtyje“ dėl tokios būsenos žalojančio poveikio organizmui. Panagrinėkime detaliau ilgalaikį streso hormonų poveikį žmogaus organizmui.

            Epinefrinas (adrenalinas) ir norepinefrinas (noradrenalinas) yra „greitojo prisitaikymo“ hormonai katecholaminai - vadinamojo „kovoti arba bėgti“ reflekso - pagrindiniai reguliatoriai, tiesiogiai pagreitinantys širdies ritmą, gliukozės išlaisvinimą iš energijos atsargų bei raumenų pasiruošimą veiksmui (Kėvelaitis ir kol., p. 285). Epinefrino poveikis organizmui analogiškas simpatinės nervų sistemos sujaudinimui: jis stiprina širdies veiklą, didina kraujospūdį ir gliukozės kiekį kraujyje, stimuliuoja medžiagų apykaitą, lėtina žarnyno peristaltiką. Epinefrino (adrenalino) susidarymą organizme skatina stiprios emocijos, sunkus fizinis darbas, šaltis. Norepinefrinas savo ruožtu yra streso hormonas, veikiantis tas žmogaus smegenų sritis, kurios reguliuoja dėmesį bei reakcijas. Šis hormonas išskiriamas, kai suvokiant stresinę situaciją, aktyvuojama galvos smegenų kamieno sritis locus coevuleus; aktyvuoti neuronai perduoda signalus į įvairias sritis, įskaitant smegenų žievę, limbinę sistemą, stuburo smegenis (lt.wikipedia.org/wiki/Adrenalinas). Užsitęsus stresinei situacijai arba žmogui patiriant ilgalaikį, „lėtinį“ stresą, epinefrino ir norepinefrino būvimas žmogaus organizme neleidžia jam atsipalaiduoti, eikvoja organizmo pasipriešinimo resursus, kol galiausiai organizmas pasiekia Hanso Selye aprašytą išsekimo fazę.

            Kitos galimos katecholaminų (šiuo atveju epinefrino ir norepinefrino) padidėjusio kiekio organizme pasekmės: hipertenzija (kuri gali sukelti širdies priepuolio riziką); pagreitinta medžiagų apykaita; gliukozės koncentracijos kraujuje padidėjimas (Kėvelaitis ir kol, p. 285, 394). Beje, hipertenzijos riziką sukelia ir kito streso hormono – aldosterono – perteklius organizme: pagrindinė šio hormono funkcija yra arterinio kraujo spaudimo didinimas, užtikrinant deguonies ir maistinių medžiagų tiekimą aktyvioms organizmo struktūroms (Александров, p. 334).

            Kito streso hormono, kortizolio, pagrindinė funkcija yra išsaugoti organizmo energetinius resursus. Veikiant šiam hormonui kepenų ląstelėse yra kaupiama gliukozė glikogeno pavidalu (vyksta glikoneogenezės procesas – atsargų kaupimas; kraujyje trūkstant gliukozės, organizmas jos pasigamina skaidydamas glikogeną) (Kėvelaitis ir kol.,  p.283 ). Ilgalaikė padidėjusi kortizolio koncentracija veikia diabetogeniškai ir gali sukelti cukrinį diabetą.

            Taip pat šio hormono perteklius kraujuje neigiamojo grįžtamojo ryšio pagalba sumažina kortikoliberino sekreciją, kas atitinkamai iššaukia adrenokortikotropinio hormono išsiskyrimo mažėjimą. O pastarasis skatina organizme cholesterolio skaidymą į galutinius produktus – kitaip tariant, sukelia cholesterolio kiekio padidėjimą organizme (ru.wikipedia.org/wiki/AKTG). Cholesterolio ir riebalų kaupimąsi organizme streso reakcijos metu taip pat sąlygoja į raumenis ir į širdį nukreiptas kraujas, ko pasekoje jo mažiau gavusios kepenys blogiau išskaido minėtas medžiagas, jos pradeda kauptis kraujagyslėse, maitinančiose širdį.

            Kortizolio pertekliaus organizme įtaka depresijos ir suicidinio elgesio formavimuisi nėra iki galo įrodyta, tačiau manoma, kad gliukokortikoidai (iš kurių esminis hormonas yra kortizolis) yra esminis depresinių būsenų „variklis“, skatinantis depresiją sukeliančių hormonų serotonino, norepinefrino (noradrenalino) ir dopamino perteklinį formavimąsi organizme (Deliere, p. 79). Turint omenyje farmakologinius kortikosteroidų (kortizolio) efektus, žinant apie jų galimybę tiesiogiai paveikti žmogaus genomą, galima teigti, kad jų ilgalaikė cirkuliacija organizme tampa tiesiogine daugelio psichosomatinių ligų priežastimi (Александров, p. 344).

            R.Williamso 1989 metais atliktas tyrimas parodė, kad A tipo studentų organizme streso hormonų kiekis buvo dvigubai didesnis, nei B tipo studentų (Williams, 1989, cit. pagal Myers, p. 682). Priminsime, kad mokslininkai Friedman ir Rosenman ištyrė ir nustatė du asmenybių tipus (A ir B) pagal tokių asmenybių elgesio ir emocinės reakcijos tipą. A tipo žmonės yra linkę konkuruoti, nekantrauti, pykti ir elgtis agresyviai, jiems labiau būdingas emocinis nestabilumas. B tipo žmonės yra labiau atsipalaidavę ir ramūs, jie yra labiau linkę bendradarbiauti nei konkuruoti. Paaiškėjo, kad veikiami stresoriaus, A tipo žmonės fiziologiškai reaguoja stipriau, jų organizme, kaip minėta, išsiskiria daugiau streso hormonų ir tokie žmones turi didesnę riziką susirgti vainikinių širdies kraujagyslių ligoms (Myers, p. 682). Mokslininkų vėliau buvo aprašyta ir vadinamoji C (cancer) tipo asmenybė, kuriai priskiriama priešiškumo savybė bandyta sieti su onkologinėmis bei širdies ir kraujagyslių ligomis. Iš kur mokslininkai kildina tokias prielaidas? Priešiškai nusiteikę žmonės stresinėje situacijoje yra labiau linkę patirti streso reakciją (distresą), fiziologiškai jie reaguoja intensyviau (Žemaitienė ir kiti, p. 175). Šiuo metu mokslininkų labiausiai yra tiriamas vadinamas D (distressed) asmenybės tipas, kuris pasižymi tendencija neigiamai reaguoti į įvairias situacijas, slopinti savo emocijas, jomis nesidalinti su aplinkiniais ir nesiekti socialinės paramos. Atlikti tyrimai rodo, kad D tipo žmonės prasčiau psichologiškai prisitaiko, turi didelę riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis (Žemaitienė ir kiti, p. 176).

            Anot Vitaliano ir jo kolegų, nuolatinį stresą patiriančių proto negalią turinčių ligonių slaugytojų organizme rasta 23 proc. daugiau streso hormonų lyginant su statistine norma (Vitaliano ir kiti, 2003, cit. pgl. Myers, p. 685).

            Pasikartojantis stresas (kartais konfliktus gali sukelti ir pačių žmonių kandumas, kitų žmonių kritika ir pan.) sutrikdo silpnos širdies žmones ir gali būti staigios mirties priežastimi (Kamarck, Jennings, 1991, cit. pgl. Myers, p. 683).

            Kalbant apie streso reakciją ir jos neigiamą poveikį sveikatai, reikėtų paminėti, kad šiuolaikiniais tyrimais buvo surastas ryšys tarp streso reakcijos ir greitesnio žmogaus organizmo senėjimo proceso. Anot Epel ir jo kolegų, žmonėms, patiriantiems ilgalaikį stresą atsiranda simptomas, būdingas senėjimui – sutrumpėja DNR dalelės, vadinamos telomeromis, chromosomų galuose, ir ląstelė nebepajėgia dalytis ir galiausiai žūva (Epel ir kiti, 2004, cit. pgl. Myers, p. 678).

            Mokslininkai išskiria kelias „kryptis“, kuriomis ilgalaikis stresas daro žalą žmogaus organizmui. Pirmiausiai tai yra, kaip jau minėjau, tiesioginė somatinių ir psichikos ligų atsiradimo priežastis. Dažniausiai minimos įvairios širdies ir kraujagyslių ligos. Dėl streso įtakotų imuninės sistemos pokyčių žmogus tampa mažiau atsparus virusinėms ar infekcinėms ligoms, tai taip pat lemia onkologines ligas (Žemaitienė ir kiti, p. 141). Dėl nusilpusio imuniteto žmogus taip pat tampa neatsparus žmogaus imuninio deficito sindromui, kuris sukelia mirtiną ligą – AIDS (Myers, p. 685). Minimos ir kitos ligos, tokios kaip virškinimo organų disfunkcijos, migrena, kitos.

            Kita streso neigiamo poveikio sveikatai „kryptis“ yra jo įtaka jau turimos ligos eigai ir gijimui. Kalba eina apie tuos pačius psichobiologinius mechanizmus, kurie gali sąlygoti ligą. Dar viena sritis, streso įtakota, yra neigiami streso įveikos būdai: alkoholio vartojimas, rūkimas, persivalgymas. Ir, pagaliau, kalba eina apie tai, kad streso paveikti žmones mažiau sugeba tinkamai įsisavinti su sveikata susijusią informaciją, o kartais – tiesiog atkreipti dėmesį į savo sveikatos problemas (Žemaitienė ir kiti, p. 142).   

 

Cituojama literatūra:

Dellière M. Vivre bien avec et sans stress. Guides du vivre bien, Paris, 2006.

Mayers D. G. Psichologija. Poligrafija ir informatika, Vilnius, 2008.

McCraty R. Science of the Heart: Exploring the Role of the Heart in Yuman Performance.

            Hearthmath Research Center, Institute of HeartMath, CA, 2001.

McCraty R., Atkinson M., Tomasino D., Bradley R.T. The Coherent Heart. Heart–Brain

Interactions, Psychophysiological Coherence, and the Emergence of  System–Wide Order // HeartMath Research Center, Institute of HeartMath, 2006. – P.3–10.

Stankus A., Slušnienė A., Kortizolis ir streso pasekmės. Literatūros apžvalga, BIOLOGINĖ

            PSICHIATRIJA IR PSICHOFARMAKOLOGIJA  T. 11, Nr. 1, 2009 rugpjūtis

Žemaitienė N., Bulotaitė l., Jusienė R., Veryga A. Sveikatos psichologija. Vilnius, Tyto alba,

            2011.

Психофизиология, под редекцией Ю.А. Александрова, СПб, Питер, 2007

Селье Г. Стресс без дистресса . Москва, 1979.