Priėmimas yra tokia psichologinė būsena, kuomet asmuo priima savo gyvenimo situaciją (kad ir jam nepalankią) tokią, kokia ji yra - be protesto prieš ją, dažnai be bandymo ją keisti ar nuo jos nusišalinti. Priėmimo koncepcija atėjo iš Rytų mokymų ir galėtų būti priešinama Vakarų kultūros sukurtam žmogaus „visagalybės“ principui. Priimti, susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti.

 

Jaustis gerai „čia ir dabar“ ir visada, nepriklausomai nuo „išorinių“ gyvenimo aplinkybių reiškia perkelti savo nuotaikos „generavimą“ nuo išorinių link vidinių stimulų. Tokiais stimulais žmogui tampa tikėjimas, ramybės pajautimas, gyvenimo priėmimas tokiu, koks jis yra. Gyvenimo akcentas nuo išorinių, fizinių aplinkybių perkeliamas į vidinę būseną, į vidinės harmonijos suradimą ir pajautimą.

 

Nors išoriškai Priėmimo koncepcija kaip ir suponuoja tai, kas psichologijoje vadinama „išoriniu kontrolės lokusu“ (įvykių kontrolės priskyrimas išorės jėgoms), tačiau iš tikrųjų tai yra „vidinis kontrolės lokusas“, tačiau šiuo atveju suvokiama kontrolė yra ne išorės, bet vidinių „įvykių“ – emocinių išgyvenimų, vidinės būsenos, nuotaikos, minčių tekmės ir kt.